Kaip gimė „Šepardas Kikis“: apie prisiminimus, draugystę ir kūrybą

Kartais kūrybinė idėja neprasideda nuo eskizo, personažo ar aiškiai užrašyto siužeto. Kartais ji prasideda nuo jausmo. „Šepardas Kikis“ prasidėjo būtent taip – nuo grįžimo į savo vaikystę, senų nuotraukų, prisiminimų ir klausimų apie tai, kodėl vieni gyvenimo momentai mūsų atmintyje išlieka tokie ryškūs, o kiti beveik visiškai išnyksta. Kurdama šią grafinę novelę vis dažniau galvojau apie draugystę. Apie žmones, kurie tam tikru gyvenimo metu mums tampa be galo svarbūs. Apie ryšius, kurie išlieka dešimtmečius bei tuos, kurie vieną dieną tiesiog išblėsta. Apie vienatvę. Apie norą būti suprastam. Ir galiausiai – apie tai, ar tikras ryšys visada turi būti išsakytas žodžiais.

Grįžimas į vaikystę

Viskas prasidėjo nuo gana paprasto veiksmo – pradėjau žiūrėti savo vaikystės nuotraukas. Keista buvo suvokti, kiek daug dalykų iš tiesų neprisimenu. Nuotraukose mačiau save, šeimos narius, vietas, šventes, įvairius vaikystės momentus, tačiau dalis jų mano atmintyje beveik neegzistavo. Tuo pat metu pastebėjau kitą dalyką – kai kurie daug senesni emociniai išgyvenimai buvo likę neįtikėtinai ryškūs. Ir nebūtinai patys gražiausi.

Pradėjau galvoti, kodėl atmintis veikia būtent taip. Kodėl kartais pamirštame įvykį, bet nepamirštame, kaip tuo metu jautėmės? Kodėl vienas mažas vaikystės momentas gali mus lydėti daugybę metų. Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus pradėjau rašyti savirefleksijos dienoraštį. Iš pradžių tai buvo bandymas prisiminti. Vėliau supratau, kad dokumentuoju ne tiek savo gyvenimo faktus, kiek savo vidinę istoriją. Kuo daugiau rašiau, tuo mažiau buvau tikra, ar prisiminimas apskritai gali būti visiškai tikslus.

Gal mes prisimename ne tai, kas iš tiesų įvyko, o tai, kokią prasmę tam įvykiui suteikiame šiandien?

Ši mintis man tapo labai svarbi ir kūryboje. Prisiminimai pradėjo veikti ne kaip dokumentiniai faktai, kuriuos turiu tiksliai atkartoti, o kaip emocinės nuotrupos. Viena spalva. Vieta. Kūno pojūtis. Žvilgsnis. Ilgesys. Gėda. Saugumo jausmas. Vienatvė. Pamažu supratau, kad būtent tokia yra ir mano kuriamos istorijos kalba.

Apie draugystes, kurios lieka, ir tas, kurios išnyksta

Galvodama apie draugystę neišvengiamai pradėjau mąstyti ir apie santykius žmonėmis. Yra draugysčių, kurios išgyvena daugybę metų, atstumą ir gyvenimo pokyčius. Tačiau yra ir tokių, kurios vieną dieną paprasčiausiai baigiasi. Kartais net be didelio konflikto. Viena mano ilgametė draugystė nutrūko būtent taip. Ne dėl vieno konkretaus įvykio ar pykčio. Tiesiog ilgainiui pajutau, kad santykyje nebeliko to gilesnio bendrumo, kuris man yra svarbus. Liko bendros veiklos, pokalbiai, prisiminimai, tačiau vis mažiau tikro dalijimosi savimi.

Tai privertė mane klausti: ko iš tikrųjų reikia, kad ryšys išliktų?

Man draugystė vis labiau priminė augalą. Iš pradžių ji gali būti visai maža ir trapi. Tačiau tinkamomis sąlygomis pradeda leisti šaknis. Jai reikia dėmesio, atvirumo, pasitikėjimo, rūpesčio. Kai visa tai egzistuoja, ryšys auga. Tačiau jei jo nebemaitiname, jis gali pradėti nykti. Ir kartais tai nebūtinai reiškia, kad kažkas buvo blogai. Kartais žmonių keliai tiesiog išsiskiria. Galbūt todėl kurdama „Šepardą Kikį“ nenorėjau draugystės vaizduoti kaip kažko vienareikšmiškai gražaus. Man ji įdomi dėl savo trapumo.

Ryšys gali suteikti saugumą, bet kartu padaryti mus pažeidžiamus.

Laiškai draugei

Vienas stipriausių mano vaikystės prisiminimų susijęs su drauge, kuri išvyko gyventi į užsienį. Man buvo maždaug septyneri ar aštuoneri. Tuo metu ji buvo mano geriausia draugė, todėl jos išvykimas man atrodė kaip labai didelis praradimas. Pradėjome viena kitai rašyti tikrus laiškus paštu. Prisimenu tą laukimą. Žinojimą, kad kažkur keliauja vokas, kurį ji laikė savo rankose. Tada – džiaugsmą gavus atsakymą.

Vėliau pradėjome viena kitai siųsti vaizdo įrašus. Tuo metu filmuoti save buvo neįprasta ir net šiek tiek nejauku, tačiau mums tai tapo būdu bent trumpam vėl viena kitą pamatyti. Kurį laiką labai stengėmės išlaikyti ryšį. Bet jis vis tiek išblėso. Vėliau atsirado socialiniai tinklai. Vėl susiradome viena kitą, pasidalijome tuo, kas vyksta gyvenime, dar kurį laiką pasveikindavome viena kitą su gimtadieniais. Ir tiek. Tai nėra dramatiška istorija. Tačiau galbūt būtent todėl ji man tokia tikra. Kai kurie žmonės mūsų gyvenime lieka ne kaip dabarties dalis, o kaip tam tikro laikotarpio jausmas, kurį tik tam tikru etapu turime išgyventi.

Draugystė, kuriai nereikėjo žodžių

Ilgą laiką mane lydėjo vienatvės jausmas. Net būnant tarp artimų žmonių kartais gali atrodyti, kad trūksta kažko, kas būtų labai sava – kažko ar kažko, su kuo galėtum dalintis savo vidiniu pasauliu. Ir tada mano gyvenime atsirado triušis.

Mūsų ryšys neužsimezgė akimirksniu. Iš pradžių jis buvo atsargus ir nepasitikintis. Jo judesiuose buvo daug budrumo. O aš laukiau. Po truputį mokėmės vienas iš kito. Nebuvo žodžių. Nebuvo staigaus prisirišimo. Buvo kantrybė. Maži gestai. Leidimas prieiti šiek tiek arčiau. Pirmasis jo bandymas pačiam ieškoti kontakto. Tiesiog ramus buvimas šalia.

Mūsų „pokalbiai“ dažniausiai vyko tyloje. Ir būtent tada supratau dalyką, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių „Šepardo Kikio“ pagrindų:

tikram ryšiui nebūtinai reikia nuolatinio kalbėjimo. Kartais jis slypi gebėjime pajusti, kada kitam reikia artumo, o kada – erdvės.

Galbūt draugystė apskritai prasideda ne nuo to, ką vienas kitam pasakome, o nuo to, kaip jaučiamės būdami kartu. Šis santykis man tapo vienu svarbiausių impulsų kuriant Kikio personažą.

Mano prisiminimai pamažu tapo Emos istorija

„Šepardas Kikis“ nėra autobiografinė grafinė novelė. Ema nesu aš, o jos gyvenimas nėra tikslus mano gyvenimo atpasakojimas. Tačiau joje tikrai yra nemažai manęs ir to, ką gyvenime daugiau ar mažiau tikrai esu patyrusi ir aš.

Ema auga išoriškai gražioje ir saugioje aplinkoje. Ji yra mylima, tačiau daug laiko praleidžia savo vidiniame pasaulyje. Mokykloje jai sunku pritapti. Kiti vaikai ją mato kaip šiek tiek keistą, pernelyg rimtą ar senamadišką. Ji stebi kitus iš šalies ir kartais pradeda galvoti, kad galbūt problema yra joje. Knygoje man buvo svarbu kalbėti apie tą tylų vaikystės jausmą, kai dar neturi tinkamų žodžių savo emocijoms, tačiau jau labai aiškiai jauti, kad esi kitoks.

Lūžis Emos gyvenime įvyksta tada, kai ji parke sutinka triušį. Taip atsiranda Kikis. Tarp jų užsimezga ryšys, kuriam beveik nereikia žodžių. Šalia jo Emai nebereikia stengtis būti įdomesnei, modernesnei ar panašesnei į kitus. Ji gali tiesiog būti. Man atrodo, kad daugelis vaikų ir paauglių pažįsta tokį troškimą – turėti bent vieną žmogų, gyvūną ar saugią erdvę, kurioje nereikia įrodinėti savo vertės. Kikis Emai tampa būtent tokia erdve.

Kodėl istoriją pasakoja jau senyvo amžiaus Ema?

Vienas iš man svarbiausių pasakojimo sprendimų – „dvigubas matymas“. Istoriją prisimena jau senyvo amžiaus Ema. Ji žvelgia į savo vaikystę iš didelio laiko atstumo, todėl skaitytojas vienu metu mato ir vaiką, kuris dar nesupranta visko, kas su juo vyksta, ir suaugusį žmogų, jau galintį tiems išgyvenimams suteikti kitokią prasmę. Man tai labai artima pačiai atminčiai.

Juk ir mes į vaikystę žiūrime nebe vaiko akimis. Sugrįžę į tą pačią situaciją po dešimties ar dvidešimties metų galime ją suprasti visiškai kitaip.

Todėl dienoraščio forma tapo natūralia knygos dalimi. Ji leidžia istorijai būti intymiai, fragmentiškai, kartais net šiek tiek nepatikimai – kaip ir mūsų pačių prisiminimams.

Kai prisiminimai tampa spalva

Kurdama „Šepardą Kikį“ nenorėjau, kad iliustracijos tik parodytų tai, kas parašyta tekste. Man svarbiau, kad jos perteiktų būseną. Todėl pasirinkau akvarelę ir spalvotus pieštukus. Akvarelės permatomumas man labai siejasi su atmintimi. Jos sluoksniai nėra visiškai stabilūs ar griežti – spalva persilieja, vienoje vietoje tampa intensyvesnė, kitoje beveik išnyksta. Tarsi pats prisiminimas. Spalvoti pieštukai suteikia kitą sluoksnį – tekstūrą, rankos pėdsaką, galimybę išryškinti mažas detales.

Pirmojoje istorijos dalyje vyrauja švelnūs, šilti, pasteliniai atspalviai. Norėjosi šviesos, primenančios vaikystės vasaros rytą ar vėlyvą popietę – ne ryškios ir agresyvios, o truputį išblukusios, lyg jau matomos pro prisiminimo filtrą. Tačiau spalvinė kalba keisis kartu su Ema. Kai istorijoje stiprės jos vidinis konfliktas, vienatvė ir noras pritapti, keisis ir iliustracijų atmosfera. Šilti tonai pamažu užleis vietą sodresniems, šaltesniems ir kontrastingesniems atspalviams. Man spalva šioje knygoje nėra dekoracija. Ji yra dar vienas pasakotojas.

Tekstas ir vaizdas turi pasakoti kartu

Grafinėje novelėje man įdomiausia tai, kad nereikia rinktis tarp žodžio ir vaizdo. Jie gali pasakoti skirtingas tos pačios situacijos dalis. Kartais iliustracijoje gali būti tyla, o tekste – visas personažo vidinis pasaulis. Kartais atvirkščiai: tekstas gali būti labai paprastas, o tikroji emocija slypėti personažo laikysenoje, spalvoje, tuščioje erdvėje ar mažoje detalėje.

Kurdama puslapius dažnai galvoju ir kinematografiškai. Man svarbus kadrų ritmas, priartėjimai, pauzės, aplinkos fragmentai. Noriu parodyti ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, ką veikėjas tuo metu pastebi. Nes žmogaus gyvenimo pasakojimas susideda ir iš išorinių įvykių, ir iš mūsų vidinių reakcijų į juos.

Kodėl ši istorija man svarbi

Kurdama ir iliustruodama šią knygą grįžtu į savo prisiminimus ne tam, kad romantizuočiau vaikystę. Grįžtu tam, kad ją suprasčiau. Bandau suprasti, iš kur atsiranda noras būti matomam. Kodėl taip svarbu jaustis priimtam. Kodėl kartais taip stipriai bandome pritapti, kad pradedame slėpti dalį savęs. Kodėl vieni žmonės iš mūsų gyvenimo išnyksta, o kitų buvimą nešiojamės savyje net tada, kai jų jau nebėra šalia. Mano prisiminimai ilgainiui tapo nebe vien prisiminimais. Jie tapo kūrybine medžiaga. Ne todėl, kad norėčiau dokumentuoti savo biografiją, bet todėl, kad asmeninėje patirtyje dažnai slypi kažkas universalaus. Vienatvė. Ilgesys. Baimė būti kitokiam. Troškimas pritapti. Prisirišimas. Pirmasis tikras draugas. Praradimas. Ir tas nepaprastai paprastas jausmas, kai šalia kažko gali būti visiškai savimi.

„Šepardas Kikis“ vis dar auga

Pirmoji „Šepardo Kikio“ dalis buvo sukurta kaip mano magistrantūros baigiamasis projektas, tačiau pati istorija čia nesibaigia. Man tai nėra užverstas studijų darbo puslapis.

Tai tęstinis autorinis projektas. Toliau vystydama istoriją noriu dar giliau kalbėti apie tapatybę ir norą pritapti. Apie momentą, kai norėdamas būti priimtas kitų pradedi tolti nuo savo tikrojo „aš“. Apie draugystės trapumą. Apie praradimą ir sugrįžimą. Apie tai, kaip vaikystės patirtys gali sugrįžti jau suaugus ir įgyti visiškai kitokią prasmę.

Tačiau pačioje istorijos šerdyje, manau, visada liks tas pats klausimas: kas iš tiesų yra tikras ryšys? Galbūt jis nėra matuojamas kartu praleistais metais. Galbūt ne pokalbių kiekiu. Galbūt net ne tuo, ar žmogus vis dar yra šalia. Kartais ryšys išlieka kaip prisiminimas, kuris mus pakeitė. Kartais – kaip išmoktas gebėjimas būti šalia kito. Kartais – kaip mažas gyvūnas, kuris vieną dieną tiesiog atsisėdo šalia ir savo tyla parodė, kad esi priimtas.

„Šepardas Kikis“ man yra istorija būtent apie tai. Apie vaikystę ir tai, ką iš jos pasiimame su savimi. Apie draugystę ir jos trapumą. Apie atmintį, kuri niekada nėra visiškai tiksli, bet vis tiek išsaugo tai, ką jautėme. Ir apie ryšius, kurie galbūt niekada iš tiesų neišnyksta – jie tiesiog keičia savo formą.